Skaudūs momentai apraizgyti taip reikia, taip įprasta, tokios tradicijos. Tikriausiai tokie trafaretai padeda išlaviruoti ir nepaskęsti skaudžiausiose akimirkose.

Tik neleisk užgožti to, ką jauti ir nustelbti širdies diktuojamos elgesio linijos.

Aš išsigandau, mjamor, tik atsiprašyti vėlu. Ir dabar bijau.

Suskaudo. Palauksiu ryto.

Interneto kabeliais tekantis atvirumas. (Plačiajuostis ar optika?) On/Off.

Galvoje sukasi Euridikės vardas.

niekas manęs neklausinėja, kodėl kalbu vis tyliau, žiopčioju

(…)

jis nuveš mane į teatrą, kur vaidins mergaitę, kuri gimė kurčia, nebylė ir akla, gilių vandenų žuvelė, svaidanti elektros išlydžius; aš susirasiu laisvą kėdę balkono kampe, kad nedvokčiau žiūrovams žuvim, ir neverksiu, matydama, kaip scenoje žuvelė pažįsta neprašvintantį povandeninį pasaulį tylėdama, lytėdama

S. Bernotaitė “Žuvis”

Dėl bakalaurinio gynimo, nepavyks nueiti į “Gaisro” pristatymą. Gaila.

*

Kažkada mano nebylumas turės gauti galą. Dangus apsiniauks ir ims veržtis istorijos, kurias nugyvenau savo galvoj. Kol kas tik citatos, muzika, grotuotas langas ir naktiniai pasivaikščiojimai.

Kas yra moteriškumas, kur mano moteriškumas? Man atrodo jūs jau supratot, ne? Mama sako, jog su aukštakulniais laikysena būtų geresnė ir ta mano kuprinė gerokai nutriušus.

Laimė = sėkmingumas. Ne ne, nebenoriu nieko girdėt apie tą gyvenimą daugiau nei šimtu procentu, bėgimą lėkimą spaudimą iš savęs paskutinių syvų. Noriu, jog trumpam išnyktų visi aplinkui. Noriu, jog tie žmonės neturėtų tokio triuškinančio poveikio man. Noriu noriu noriu taikos su savim. Noriu išgryninti ta kas viduj ir suteikti tam formą. Noriu perskaityti tave - mano radarai, kurie dažniausiai veikia puikiai, ties tavim užlūžta.

O aš pati save sargdinu ir statau į aukos poziciją. Nes tai neįpareigoja veikti. Ar paaugau per 4 metus? Šitie PRIVALO būti kitokie. Paskysiu kitą sausį ar pavyko.

—

Kambariokė mokosi paleontologiją ir jai važiuoja stogas.  O aš savanaudiška ir man tai patinka - tokiomis naktim ji nepaprastai sąmojinga: “Nuuu, Dovile, prisimest durna yra žyyymiai lengviau nei protinga”.

Šiandien bandžiau duoti kraujo. Žadėjo imt trombocitų - sakė, jog labai geri! Turėjo prijungti prie kaži kokio aparato ir 50 min. filtruoti kraują paimdami trombocitus, o visa kita grąžinti atgal. Bet… po 4 dūrių (po du į kiekvieną ranką) nepavyko tinkamai įdurti. Raminau pasimetusias seseles, jog neskauda, nieko tokio, kad visko pasitaiko. Kaip bebūtų, tai geriausia, kas nutiko šiandien. O gal net šią savaitę. Ar mėnesį. Tos malonios moterys, šypsenos, rūpestis, ūžiantys aparatai ir ligoninės švara bei sterilumas. Mėgstu ligonines, dėl jose sustojančio laiko. Eisiu dar kat pamėgint, kai vėl galėsiu lankstyt rankas per alkūnes. Be to, laukdama savo eilės, susipažinau su mielu šešiamečiu berniuku. Sėdėjom priešais ir besišypsodami dirsčiojom viens į kitą. Vėliau išlenkėm po stiklinaitę arbatos. Kiek save pamenu, visuomet geriausiai sutardavau su vaikais ir senukais. Bendraamžiai? Pf.. kam jie?

Jei klaustum, sakyčiau jog sekasi tai nelabai, nelabai. Nesusišneku su savo bakalaurinio vadovu; stresuoju dėl vieno projekto, kurį spaudžia deadlainai. O patologinis entuziazmo trūkumas neleidžia surasti priežasčių, kodėl turėčiau lipti rytais iš lovos. Ir aplinkiniai kažkokie sužvėrėję. Pagelbėtų, jei sugebėčiau elementariai subjurti, bet tai beveik neįmanomas man dalykas. Galėčiau neužsičiaupdama pasakoti kaip aš jaučiuosi, bet parodyti emocijų - nemoku, neišeina. Visas mano pyktis prasiveržia ašarų latakais kai lieku viena.

Esant tokiai situacijai, mane viskas erzina. Pradedant miegančios kambariokės kvėpavimu baigiant pseudogilučių ir apsilseilėjusių literačių statusų atnaujinimais facebooke.

***

Sutinku ir nuostabių žmonių. Tiksliau - sutikau žmogų, dar tiksliau - vyrą. Mandagus anarchistas, visada rėžiantis tiesą į akis. Jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Retas derinukas šiais laikais, kai visiem svarbiau atrodyti, apsimesti, o ne iš tikro būti. Keista, džiugu ir truputį skauda, kai vienas vienintelis žmogus gali parodyti kaip toli nuklydau meluodama sau, kitiems ir to nebejausdama. Daugiau tokių mano gyvenime! Gal pavyks lengviau nustatyti kryptį, kuria turiu žingsniuot, nes maniškis kompasas seniai išmagnetintas ir be kitų pagalbos jo sutaisyt nebesugebu.

Jeigu kituose gebame matyti tik tai, ką esame suvokę savyje, tuomet aš laiminga.

Net jei tu to ir nesužinosi.

Kaip gera nebijoti. Po kelių mėnesių braidymo nerime, kai galvojau, jog mirsiu iš įtampos, naktį iš lapkričio 1 į 2 kažkas nutrūko. Nuosavi demonai niekada nebus stipresni už mano meilę SAU.

Šiandien pavakary

Aš įvedžiau neregę mergaitę

Į girią, pilną tamsos ir šešėlių

Aš privedžiau ją prie šešėlio,

Kuris ėjo greta.

Šešėlis palietė jos skruostą

Aksominiais savo pirštais.

Dabar ji taip pat

Pamilo šešėlius,

O baimė jos dingo

Opal Whitely

• Ejau pasivaikščiot. Iki Rimi ir atgal. Nupirkau kramtoškės kaimynui.
• Šnekėjau su k., kol ji valės dantis koridoriuj. Ji visada taip - išsivalo dantis kur nors bevaikštinėdama ir paskui nueina iki prausyklos. Kartais užsitepa medaus kaukę ir ateina pas mane į svečius.
• Iš kambariokės gavau pasiūlymą pasivaišint česnaku. „Nenori? Keista”
• Supratau, jog man patinka žmonės, kurie žino kokia tądien mėnulio fazė.
• Man neišeina suformuluoti kaip aš jaučiuosi.
• Sužinojau, kad kovo 10 Chuck Norris gimtadienis. Su tuo ir sveikinu!

Jau kuris laikas irztu, jog mano kambariokės vaikinas tiek daug laiko praleidžia mūsų kambaryje.  Nieko asmeniško prieš jį neturiu, tiesiog 7 papildomos čiakros šitoj mažoj kvadratūroj. Kątik susivokiau, jog jis man patinka netgi (žymiai) labiau nei kambariokė. Taigi, būdami kartu, jie išsiprastina, neutralizuojasi. Padariusi šitą išvadą, galiu toliau ramiai skaityt apie epigenetic inheritance.

lyg valytum padūmavusį langą. nors milijonus kartų girdėjai šnekant, kas už jo, dulkes nubraukti tenka pačiam. ir tokie neregėti sielos žemėlapiai atsiveria! aštrūs kalnai, neišbrendamos pelkės, slėniai, upės žemumose ir miškai, kurių lapų mirgėjime sugauni nepažįstamųjų žvilgsnius.

čia gali įkvėpti savo oro.

kvėpuoju.