BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

-

2017-01-05 parašė suspense

Fiksuoju rodiklius kasdienės atskaitomybės lentoje,
o tavo žvilgsnis teka švelnia srovele mano kūnu.
Reikia kas pusvalandį pailsinti akis, pasižiūrėti
į tolį,
į ką nors žalio,
į gamtą.

Ilsėkis. Aš čia dar pabūsiu.

Rodyk draugams

La revedere

2014-06-03 parašė suspense

- See you. Maybe someday, maybe somehow.

Pasakė tas, kuris šitame Dievo užmirštame kampe vadinamas Bukowskiu arba Godfather.

You have chosen the best, Dovi.

Rodyk draugams

rugpjūčio psichodelika

2013-08-02 parašė suspense

Apsnudęs mėnuo, sekmadienis, besitęsiantis trisdešimt vieną dieną. Visi atostogauja, darbe esu viena. Net valytoja - ir ta nebeateina. Užkirtau dviejų langų žaliuzes ir šios nebenusileidžia. Baigėsi cukrus, kava bei spausdintuvo dažai. Korespondencija kaupiasi ant stalų.

Tylu tylu pasaulio triukšme. Į dėmesio centrą lenda įprastai sąmonės kampučiuose patalpintos įkyrios mintys. (Bet apie tai tikriausiai kitą kartą.)

Kompaniją palaiko Jennifer, seksualiausio balso savininkė visoje Paukščių Tako galaktikoje.

Rodyk draugams

sirpsta

2013-06-06 parašė suspense

Šiandien, išlipusi Vaduvos stotelėj, nusprendžiau nesėsti į ką tik atvažiavusį troleibusą, o paėjėti dalį kelio pestute. Buvo ką tik smarkiai nuliję - kvepėjo nupjauta žole, įkaitusiu asfaltu ir dulkėmis. Viską sutirštino ore kondensuota drėgmė. Akyse kaupėsi ašaros. Iš laimės, iš liūdesio ir dėl nuo pečių nukritusios didelės didelės įtampos. Dabar galvoju, kad seniai jos šitaip bekapsėjo, tokios teisingos, dėl tikro jausmo. Ne iš pagiežos, pykčio ar nevilties. Atrodo, priėjau Baldų stotelę, atrodo, įlipau į 4 (o gal 6?) troleibusą. Vėl pradėjo lyti, bet neuždariau troleibuse esančio langelio. Šiltas dangaus vanduo kapsėjo ant skruostų, o aš šypsojausi šypsojausi šypsojausi.

Jaučiu besibaigiančią erą. Gyvenu (dar mėnesį gyvensiu) tikriausiai nuostabiausioj Vilniaus vietoj, kuri vadinasi Čiurlionkės barakai. Ką tik grįžau iš kiemo. Stebėdama, kaip fabijoniškių (tikriausiai…) languose gęsta šviesos, kaip mirga šviesoforai kažkur ties Liubarto tiltu, girdėjau lakštingalą ir griežlę, įsikūrusias papėdėj esančios Neries krūmuose. Nusiaviau batus ir vaikščiojau po drėgną žolę. Kodėl anksčiau to nedariau? (Vasara, aš tavęs taip išsiilgau… Jau tuoj tuoj… ) Bijūnai kieme suskleidę pumpurus nakčiai. Kaimynas supasi kleve įtaisytose sūpynėse. Šiandien viskas taip gražu ir teisinga. Nevilties ir netekčių (nuo šiol turiu angelą sargą, į kurį galiu kreiptis vardu) pažymėtas pusmeti, tu mane tiek daug visko išmokei.

Einu pažiūrėti, gal jau atsilaisvino sūpynės?

Rodyk draugams

dar vienas priminimas ateičiai

2012-04-10 parašė suspense

Skaudūs momentai apraizgyti taip reikia, taip įprasta, tokios tradicijos. Tikriausiai tokie trafaretai padeda išlaviruoti ir nepaskęsti skaudžiausiose akimirkose.

Tik neleisk užgožti to, ką jauti ir nustelbti širdies diktuojamos elgesio linijos.

Aš išsigandau, mjamor, tik atsiprašyti vėlu. Ir dabar bijau.

Rodyk draugams

kad prisiminčiau

2011-12-27 parašė suspense

Suskaudo. Palauksiu ryto.

Interneto kabeliais tekantis atvirumas. (Plačiajuostis ar optika?) On/Off.

Galvoje sukasi Euridikės vardas.

Rodyk draugams

milkdrunk

2011-06-09 parašė suspense

niekas manęs neklausinėja, kodėl kalbu vis tyliau, žiopčioju

(…)

jis nuveš mane į teatrą, kur vaidins mergaitę, kuri gimė kurčia, nebylė ir akla, gilių vandenų žuvelė, svaidanti elektros išlydžius; aš susirasiu laisvą kėdę balkono kampe, kad nedvokčiau žiūrovams žuvim, ir neverksiu, matydama, kaip scenoje žuvelė pažįsta neprašvintantį povandeninį pasaulį tylėdama, lytėdama

S. Bernotaitė “Žuvis”

Dėl bakalaurinio gynimo, nepavyks nueiti į “Gaisro” pristatymą. Gaila.

*

Kažkada mano nebylumas turės gauti galą. Dangus apsiniauks ir ims veržtis istorijos, kurias nugyvenau savo galvoj. Kol kas tik citatos, muzika, grotuotas langas ir naktiniai pasivaikščiojimai.

Rodyk draugams

noriu

2011-01-18 parašė suspense

Kas yra moteriškumas, kur mano moteriškumas? Man atrodo jūs jau supratot, ne? Mama sako, jog su aukštakulniais laikysena būtų geresnė ir ta mano kuprinė gerokai nutriušus.

Laimė = sėkmingumas. Ne ne, nebenoriu nieko girdėt apie tą gyvenimą daugiau nei šimtu procentu, bėgimą lėkimą spaudimą iš savęs paskutinių syvų. Noriu, jog trumpam išnyktų visi aplinkui. Noriu, jog tie žmonės neturėtų tokio triuškinančio poveikio man. Noriu noriu noriu taikos su savim. Noriu išgryninti ta kas viduj ir suteikti tam formą. Noriu perskaityti tave - mano radarai, kurie dažniausiai veikia puikiai, ties tavim užlūžta.

O aš pati save sargdinu ir statau į aukos poziciją. Nes tai neįpareigoja veikti. Ar paaugau per 4 metus? Šitie PRIVALO būti kitokie. Paskysiu kitą sausį ar pavyko.

Kambariokė mokosi paleontologiją ir jai važiuoja stogas.  O aš savanaudiška ir man tai patinka - tokiomis naktim ji nepaprastai sąmojinga: “Nuuu, Dovile, prisimest durna yra žyyymiai lengviau nei protinga”.

Rodyk draugams

balta

2010-12-04 parašė suspense

Šiandien bandžiau duoti kraujo. Žadėjo imt trombocitų - sakė, jog labai geri! Turėjo prijungti prie kaži kokio aparato ir 50 min. filtruoti kraują paimdami trombocitus, o visa kita grąžinti atgal. Bet… po 4 dūrių (po du į kiekvieną ranką) nepavyko tinkamai įdurti. Raminau pasimetusias seseles, jog neskauda, nieko tokio, kad visko pasitaiko. Kaip bebūtų, tai geriausia, kas nutiko šiandien. O gal net šią savaitę. Ar mėnesį. Tos malonios moterys, šypsenos, rūpestis, ūžiantys aparatai ir ligoninės švara bei sterilumas. Mėgstu ligonines, dėl jose sustojančio laiko. Eisiu dar kat pamėgint, kai vėl galėsiu lankstyt rankas per alkūnes. Be to, laukdama savo eilės, susipažinau su mielu šešiamečiu berniuku. Sėdėjom priešais ir besišypsodami dirsčiojom viens į kitą. Vėliau išlenkėm po stiklinaitę arbatos. Kiek save pamenu, visuomet geriausiai sutardavau su vaikais ir senukais. Bendraamžiai? Pf.. kam jie?

Jei klaustum, sakyčiau jog sekasi tai nelabai, nelabai. Nesusišneku su savo bakalaurinio vadovu; stresuoju dėl vieno projekto, kurį spaudžia deadlainai. O patologinis entuziazmo trūkumas neleidžia surasti priežasčių, kodėl turėčiau lipti rytais iš lovos. Ir aplinkiniai kažkokie sužvėrėję. Pagelbėtų, jei sugebėčiau elementariai subjurti, bet tai beveik neįmanomas man dalykas. Galėčiau neužsičiaupdama pasakoti kaip aš jaučiuosi, bet parodyti emocijų - nemoku, neišeina. Visas mano pyktis prasiveržia ašarų latakais kai lieku viena.

Esant tokiai situacijai, mane viskas erzina. Pradedant miegančios kambariokės kvėpavimu baigiant pseudogilučių ir apsilseilėjusių literačių statusų atnaujinimais facebooke.

***

Sutinku ir nuostabių žmonių. Tiksliau - sutikau žmogų, dar tiksliau - vyrą. Mandagus anarchistas, visada rėžiantis tiesą į akis. Jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Retas derinukas šiais laikais, kai visiem svarbiau atrodyti, apsimesti, o ne iš tikro būti. Keista, džiugu ir truputį skauda, kai vienas vienintelis žmogus gali parodyti kaip toli nuklydau meluodama sau, kitiems ir to nebejausdama. Daugiau tokių mano gyvenime! Gal pavyks lengviau nustatyti kryptį, kuria turiu žingsniuot, nes maniškis kompasas seniai išmagnetintas ir be kitų pagalbos jo sutaisyt nebesugebu.

Rodyk draugams

just one brief glance

2010-11-30 parašė suspense

Jeigu kituose gebame matyti tik tai, ką esame suvokę savyje, tuomet aš laiminga.

Net jei tu to ir nesužinosi.

Rodyk draugams